Kaimo istorija

JOHAMPOLIO  DVARAS

Mockaičiai garsūs savo praeitimi... nors kyla abejonių - Mockaičiai ar Johampolis, nes ir dabar daugeliui kyla klausimas, kaip iš tikrųjų šis mūsų kaimas turėtų vadintis.

O istorija tokia... apie 400 metų Kelmės, Elvyravos, Padubysio, Jobampolio ir kitus dvaras valdė Gruževskių giminė.
1923 metų duomenimis Johampolio dvare buvo du ūkiai (kiemai) su 63 gyventojais. Dvaro savininkas Oskaras Gruževskis gyveno su žmona Dorota ir dviem sūnumis - Jonu ir Jurgiu.

24.jpg

Jonas Gruževskis su savo žmona Nijole Australijoje 2000 m.

    Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dvare apsigyvena naujakuriai, čia įsteigiamas arklių ir žemės ūkio inventoriaus nuomojimo punktas.   
1949 metų rugsėjo l dieną dvaro koridoriuose nuaidi pirmasis skambutis, kuris į mokyklą pakviečia mokinius. Čia atidaroma septynmetė mokykla. Čia skambutis aidi kiekvienais metais, kviesdamas mokinius į pamokas iki 1998 metų. Išsikėlus mokyklai į naujas patalpas, dvaro teritorijoje įsivyrauja tyla ir ramybė. Laikas ir gamtos reiškiniai niokoja pastatus. 2002 metų vasarą Tytuvėnų apylinkių seniūnijos dėka buvęs dvaro pastatas suremontuojamas ir čia apsigyvena 4 šeimos.
Oskaro Gruževskio sūnus Jonas Gruževskis savo tėvų dvare Johampolyje lankėsi net tris kartus, paskutinį kartą jis padėjo organizuoti Gruževskių giminės susitikimą Kelmėje 2001 metais birželio pradžioje.

27.jpg

Gruževskių giminės susitikimo dalyviai Kelmėje

25.jpg

 Gruževskių giminė prie restauruoto protėvių dvaro Kelmėje


Prieškario laikotarpiu Johampolio dvare dirbusi samdine Kristina Chomskienė prisimena, kad dvaro centras skendėjo šimtamečių liepų, klevų ir maumedžių pavėsyje. Parko alėjos visada buvo nepriekaištingai sutvarkytos. Kumečius ir samdinius į darbą kasdien šaukdavo įprastas skambalo garsas.

28.jpg
Kristina Chomskienė


Dvaro savininkams išvykus gyventi į Vokietiją, jų dvare apsigyveno naujakuriai.
Jonas Gruževskis gimė 1934 metais Johampolio dvare. Čia jis kartu  su savo tėvais gyveno iki 1941 metų.
Jonas Gruževskis, lankydamasis Kelmėje, prisimena:
- Mūsų šeima iš Johampolio išvyko į Vokietiją 1941 metais, dar Lietuvoje esant bolševikams. Vėliau likimas mane nubloškė į Australiją. Esu advokatas. Žmona - lietuvaitė, kilusi nuo Marijampolės. Šeimoje bendraujame angliškai, nes vaikai lankė mokyklas, kuriose dėstyta anglų kalba.
Užauginome sūnų Jeremijų ir dukrą Janiną. Be to, ir pats nesimokiau lietuviškoje mokykloje. Dažnai manęs ir kitų artimųjų klausia, kokios tautybės mūsų giminė. Aš atsakyčiau, kai Kelmėje ir kitose apylinkėse gyveno Gruževskiai, jie buvo lenkiškos kultūros lietuviai. Palyginčiau su poetu A. Mickevičiumi, kuris save vadino lietuviu, bet rašė lenkiškai. (,,Bičiulis” 2001 06 09, Nr. 45 (6801).
Nuo 1950 metų šeima persikelia gyventi į Australiją, kur ir dabar gyvena.

29.jpg

Jono ir Nijolės Gruževskių sodyba Australijoje.


Mockaičiai – tai buvusio kolūkio ,,Naujoji sodyba” centrinė gyvenvietė.  Mockaičių mikrorajone gyvena apie 530 gyventojų. Čia yra kultūros namai, pagrindinė mokykla, medicinos punktas, biblioteka ir garsus  Tytuvėnų apylinkėse Gauštvinio ežeras.


GAUŠTVINIO EŽERAS

 Manoma, kad Gauštvinio vardas kilo sujungus du žodžius: ,,gausiai tvinti“. Mat ežeras turi įdomią savybę: greit patvinsta, o paskui vanduo greitai sugrįžta iki buvusio lygio. Ežero plotas 128 ha, ilgis (iš šiaurės į pietus) 3,1 km, didžiausias plotis 0,6 km. Didžiausias gylis 5 m. Krantai žemi, apaugę miškais ir pievomis, daug kur pelkėti. Įteka Šimša ir Spangupis, išteka Gryžuva (Dubysos intakas). Keturis kilometrus nuo Tytuvėnų į šiaurę nutolęs Gauštvinis, didžiausias Kelmės rajono ežeras, priklausantis botaniniam-zoologiniam draustiniui.
Kad žmonės būtų važiavę poilsiauti prie Gauštvinio prieš karą  – neteko girdėti. Tik žinoma, kad vyrai raiti jodavo arklių maudyti.
Nuo Pavygailių iki akmenų rūžos  – keli kilometrai. Įspūdingiausia akmenų rūžos vieta, kitaip dar vadinama Velniakeliu, išlikusi Užpelkių miške.
Geologai mano, kad tai ledynmečio palikimas. Bet legendos kalba ką kita: esą čia buvusi žemaičių gynybinė siena, o gal velnias beskubėdamas akmenis išbarstė. Akmenų takas tęsiasi apie pusantro kilometro, ryškiausios trys atkarpos. Vienas prie kito pūpso akmenys, apžėlę samanomis.
Dar 1960 metais Užpelkių miškas kartu su Gauštvinio ežeru paskelbtas botaniniu-zoologiniu draustiniu. Draustinio dydis - 1647 hektarai. Draustinyje auga devynios augalų rūšys, įrašytos į Raudonąją knygą. Pakrantėse sutinkamas labai retas Raudonosios knygos vabzdys - didysis karališkasis laumžirgis.

Parengta pagal
http://www.skrastas.lt/?rub=1143711027&data=2004-07-22&id=1146721898
Tarybų Lietuvos enciklopedija, Jūratė Galčienė

15.jpg
16.jpg

26.jpg


ŠIMŠA

Šimšos upė vidurio Lietuvoje, ilgis 28 km, baseino plotas 130 km². Prasideda Tyrulių pelkėje, Sidarių apylinkėse (Radviliškio raj.). Teka į pietvakarius, įteka į Gauštvinio ežerą ties Tolučiais (Kelmės rajonas). (Tarybų Lietuvos enciklopedija)

Kelmės rajono
Mockaičių pagrindinės mokyklos
lietuvių kalbos mokytoja Alma Paulauskienė,
2004 m.

MŪSŲ APYLINKIŲ ARCHEOLOGINIAI PAMINKLAI

 Daug nuostabių vietų esama mūsų Lietuvoje. Dauguma jų yra apipintos padavimais, legendomis, turi savo praeitį. Apie keletą mūsų apylinkių archeologinių paminklų.

BUDRIŪNAI


Akmuo su smailiadugniu dubeniu - per l km į vakarus nuo Johampolio dvaro, rytinėje kelio Budriūnai–Kibučiai pusėje, kaimo kapeliuose, saugomuose kaip Budriūnų senkapiai. Akmuo rausvas, trikampio formos, plokščiu, 1,5x1,2 m dydžio paviršiumi, centre yra 20 cm skersmens, 15 cm gylio smailiadugnis dubuo. Ant akmens apie 1910 m. Johampolio kumečių pastatytas kalvio J. Navicko darbo geležinis kryžius, savo keturiomis kojomis „apglėbęs" dubenį.
Budriūnų kaime, gražioje pievoje, guli didžiulis akmuo, vadinamas „Velnio akmeniu“. Labai, labai seniai vaikščiojo paežeriais velnias ir, neturėdamas ką veikti, rinko akmenis. Pririnko daugybę mažų akmenų, bet nežino su kuo juos parsinešti. J am begalvojant, prisėlino antras velnias. Priėjo ir klausia: „Ką tu čia veiki?“ Kitas jam atsako: „Pririnkau akmenų, bet nežinau kaip juos parnešti“. Tada antrasis sako: „Neimk tų mažų akmenų, o geriau man padėk. Aš tai radau didžiulį akmenį, tą ir neškim“. Pagalvojo abu velniai ir nutarė, kad reikia nešti didelį akmenį. Nešė, nešė tą didelį akmenį, bet jau tiek pavargo, kad išmetė į pievą ir paliko. Tada vienas ir sako: „Palikim tą akmenį šioje pievoje ir tebūna jis, kaip paminklas, kai mes numirsim“. Taip ir liko akmuo pievoje. Ir dabar jis ten tebeguli įsmigęs žemėje. Ir iki šiol vadinamas ,,Velnio akmeniu“.

Budriunu_akmuo_3.jpg

Budriūnų akmuo

(užrašyta pagal J. Bilienės pasakojimą)
Užrašė bibliotekininkė Danutė Šimkienė

Zbarkalnis. Pasak padavimo, ant kalnelio buvo kalvinų bažnyčia, kuri nugrimzdo į žemę. Pasak kitų, kalvinai („protestantai" ) čia tik buvo pradėję statyti bažnyčią, bet Bazilionų jėzuitai sutrukdė - Bazilionų gimnazijos mokiniai plytas pernakt sunešiodavo į Raudinuko ežerą. Pasak kitų padavimų, kalne yra požemių, rūsių; įmetus akmenėlį į kiaurymę kalne, pasigirsta keistas žvangėjimas. Johampolio dvarininko O. Gruževskio tėvas, pasakojama, norėjo čia bažnyčią atstatyti, bet nesulaukė žmonių pritarimo. Zbarkalnio vardas kilo esą nuo to, kad ant šio kalnelio rinkdavosi tartis protestantai.

14.jpg
Kopiame į Zbarkalnį


MOCKAIČIŲ PILIAKALNIS

Piliakalnis. Šis nedidelis Mockaičių piliakalnis vadinamas Kapeliais. Jis yra dešinėje kelio Šiauliai - Tytuvėnai pusėje, Mockaičių gyvenvietėje. Piliakalnio viršuje - apie 50 m ilgio ir 10 m pločio aikštelė, kurios kraštuose yra pylimų žymių.
Pagal vietinių gyventojų pasakojimus jau labai seniai apie 1820 m. ta kalva jau buvo vadinama ,,kapeliais“, ,,kapukais“. Labai seniai čia jau buvo laidojami žmonės. Mirusius naujagimius, kurie dar buvo nepakrikštyti, turėdavo čia laidoti, nes nepakrikštytų negalėjo laidoti tikrose kapinėse. Daug žmonių buvo laidojama nuo maro, nes tuo metu labai daug sirgo. Kai užėjo karas ir kareiviai čia buvo laidojami.
Buvo keli geležiniai kryžiai pastatyti, bet jų jau nebėra. Atkūrus nepriklausomybę, vietiniai žmonės pastatė didelį medinį kryžių, aptvėrė tvorele. 2008 m.bendruomenė pastatė rodyklę ,,Mockaičių senkapiai“.

Kryzius_1.jpg Kryzius_2.jpg

Literatūra:
Marcinauskas K. Dviračiu po Žemaitiją.- V., 1990.
Vaitkevičius V. Senosios Žemaitijos šventvietės.- V., 1998.