2011.08.03
Po Lietuvos ir Latvijos aukštaitijas pasidairius

Garsusis „Lobių salos“ autorius R.L.Stevenson yra pasakęs tokius žodžius: „Iš mano pusės, aš keliauju ne tam, kad kur nors nukakčiau. Aš keliauju dėl pačių kelionių. Svarbiausias dalykas yra judėti.“ Judėjimas, noras pažinti kaimynus buvo svarbiausi dalykai, paskatinę leistis mockaitiškius į bendruomenės projekto ,,Sveika aplinka - sveikas žmogus", organizuotą išvyką po Lietuvos ir Latvijos Aukštaitijas. Projekto, kurį dalinai remia visuomenės sveikatos taryba, likusias išlaidas sumokėjo dalyviai.

Išvykus ankstų rytą pirmasis kelionės taškas, Zarasai arba kitaip vadinamas „Miestas virš septynių ežerų“, mus pasitiko jau įdienojus. Pirmą kartą kaip vietovė šis miestas buvo pažymėtas 1613 m. Aukščiausiasis, įkurdamas šią vietą prie garsių ežerų ir tarp gražių miškų, zarasiškius apdovanojo labai dosniai. Zarasų rajonas, esantis šiaurrytinėje Lietuvos dalyje, ypač išsiskiria savo kraštovaizdžiu. Jame yra per 300 įvairaus dydžio ežerų, per jo teritoriją teka 8 upės. Pasiekę Zarasų rajoną, pasukome prie Imbrado seniūnijoje esančio Ilgio ežero, kuris garsėja tuo, jog 1967 metais čia apsireiškė Šv. Mergelė Marija. Ko gero visiems kelionės dalyviams, norėjosi savo akimis išvysti stebuklingą vietą, išsakyti tai, kas slegia sielą ir kūną. Pabuvoję bei įsiamžinę atminčiai šioje sakralioje vietoje, iškeliavome pamatyti antrojo mūsų kelionės tikslo – garsiojo milžino, žilagalvio Stelmužės ąžuolo, seniai pragyvenusio vienmečius visoje Europoje. 23 m aukščio, 3,5 m skersmens, 13 m apimties prie žemės augantis ne mažiau kaip 1500 metų ąžuolas matė kryžiuočių ir kalavijuočių riterius, šarvuotus švedų karius, regėjo kaizerio bei hitlerines kariaunas, 1831 ir 1863 m. prie jo rinkosi vyžoti apylinkių valstiečiai. Pailsėję prie senolio ąžuolo, išvykome į Zarasų rajone esantį Šlyninkos vandens malūną, kur mūsų laukė malūnininkas Stasys. Malūno savininkas papasakojo, kuo ypatingas Šlyninkos vandens malūnas. Tai jau tris šimtmečius menantis unikalus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Kelionės dalyviai pamatė grūdų malimo procesą, išvydo įvairių būtinų įrenginių: valcus, kruopinę, akmenines girnas, senovinį maišų kėlimo ratą… Vėliau, malūno savininkas pasakodamas istorijas apie malūno tuometinį ir šiuolaikinį gyvenimą, maloniai pakvietė į ekskursiją po visus tris malūno aukštus. Kadangi apžiūrėję malūną, pasijutome gerokai praalkę, todėl ta proga svetingas šeimininkas pakvietė į Amatų namus, paskanauti senovinių patiekalų, kurie įtraukti į tautinį paveldą. Įžengę į salę išvydome ant stalų garuojančius didžiulius indus su blynais. Atgaivai stovėjo ąsočiai su šalta žolelių arbata, gardžia namine gira. Gardūs smetoniški blynai iš razavų kvietinių miltų iškepti ant žarijų, patiekti su namine grietine buvo su niekuo nepalyginamo skonio ir dvelkė senoviniu svetingumu.

Pasistiprinus ir padėkojus šeimininkams už svetingumą beliko kirsti Lietuvos - Latvijos sieną. Atvykę į „Latvijos Aukštaitija“ vadinamą Latgalos etnografinę žemę, pervažiavome antrą pagal gyventojų skaičių šalies miestą Daugpilį ir atvykome į galutinį kelionės tikslą - už 25 km į pietvakarius nuo Preili, 40 km į šiaurės rytus nuo Daugpilio esantį Agluonos miestelį. Iki šiol manoma, kad būtent iš šių apylinkių kilusi Karaliaus Mindaugo žmona Morta ir čia 1268 buvo nužudytas mūsų karalius Mindaugas, o jo amžinojo poilsio vieta yra toje kriptoje, kurią saugo bazilika – svarbiausia katalikų šventovė Latvijoje. Šventoji Agluonos bazilika, kuriai 1751 m. suteiktas švenčiausio Mergelės Marijos Ėmimo į dangų vardas – išskirtinis Agluonos pasididžiavimas, Latvijos katalikų centras ir labai plačiai žinoma ir vertinama šventovė. Bazilika pastatyta 1700 m. ir jau nuo tų laikų kiekvienais metais per Žolinę, rugpjūčio 15 d., į šventas mišias už šv. Mergelę Mariją čia pasimelsti atvyksta tūkstančiai piligrimų iš visos rytų Europos. Agluonos Bazilika garsėja ne tik didingais Žolinių atlaidais, bet ir centrinį altorių puošiančiu stebuklingu laikomu Dievo Motinos paveikslu, kuris, sakoma, turi gydomųjų galių. Bažnyčios interjeras ir eksterjeras galutinai suformuoti tik XIX a. Įdomu tai, kad dauguma tuomet sukurtų architektūros elementų išliko iki mūsų dienų. 1980m., minint 200 metų bažnyčios sukaktuves, popiežius Jonas Paulius II Agluonai suteikė bazilikos statusą. 1993m. rugsėjį Agluonos baziliką aplankė ir palaimino popiežius Jonas Paulius II, tuomet čia suvažiavo per 300.000 tikinčiųjų.

Be to, jog Agluoną būtų galima pavadinti Latvijos Šiluva, ji garsėja dviem privačiais muziejais - Antrojo pasaulinio karo ir Duonos. Būtent pastarąjį, Duonos muziejų, mes aplankėme kelionės pabaigoje. Duonos muziejaus vadovė Vija Ancanė pasakojo apie duonos kelią nuo javų lauko iki mūsų stalo, apie žemdirbystės įrankius: duonkubilius, girnapuses, duonos ližes, grūdų ir miltų saikus, laukų dirbimo būdus, su žemdirbyste susijusius senuosius papročius. Sužinojome, kuo skiriasi vienos ar kitos rūšies duona. Šalia muziejaus veikiančioje kepykloje ji kepama net septynių rūšių. Visos jos – unikalios, būdingos tik Latgalės regionui. Vaišinga muziejaus šeimininkė pasiūlė svečiams atsigaivinti vaistažolių arbata, užkąsti ką tik iš krosnies ištrauktos, dar garuojančios duonos. Po programos, muziejaus siela Vija pakvietė mus apžiūrėti ne tik veikiančią kepyklą, bet ir firminę duonos parduotuvę, iš kurios dauguma keliauninkų išėjo nešini kvepiančios juodos duonos kepaliukais. Atsisveikinę su muziejaus šeimininke, kupini įspūdžių ir geros nuotaikos grįžome namo, į Lietuvą.

RITA Eizintaitė

Mockaičių pagr. mokyklos lietuvių kalbos mokytoja

        Ekskursijos_dalyviai_prie_Stelmu____s_____uolo.jpg 

  Ekskursijos dalyviai prie Stelmužės Ąžuolo

Ilgio_e__ero_koply__ioje.JPG

Ilgio ežero koplyčioje

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ilgio ežero koplyčioje 

__lyninkos_vandens_mal__ne.JPG

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šlyninkos vand

 

Šlyninkos vandens malūne